Žemėlapis - Alytus

Alytus – didžiausias pietų Lietuvos, šeštas pagal dydį šalies miestas. Apskrities, rajono savivaldybės, miesto savivaldybės, seniūnijos ir katalikų dekanato centras.

Alytuje stovi 4 bažnyčios (Alytaus Šv. Liudviko bažnyčia, Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčia, Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčia, Alytaus Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia), stačiatikių Alytaus Dievo Motinos Globėjos cerkvė, buvusi Alytaus sinagoga, pastatyta XX a. pradžioje, dabar nebeveikianti.

Veikia Alytaus kraštotyros muziejus (įkurtas 1928 m.), 4 gimnazijos, Stasio Kudirkos rajono centrinė ligoninė, Alytaus tuberkuliozės ligoninė, Alytaus miesto šeimos centras, Alytaus pataisos namai , Sporto rūmai (architektas A. Kulvietis).

Mieste stovi Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklas – „Laisvės angelas“, pastatytas 1929 m. (skulptorius Antanas Aleksandravičius). 1934 m. skulptūra subyrėjo trenkus į ją žaibui, 1937 m. buvo atstatyta. 1952 m. paminklą nugriovė sovietai, bet jis buvo atstatytas 1991 m. (skulptorius Jonas Meškelevičius atkūrė skulptūrą, Jonas Blažaitis – paminklo bareljefus). Paminklas yra 13 m aukščio (9 m postamentas ir 4 m angelas). Pasakojama, kad pozuoti skulptorius prikalbinęs jauną gimnazijos mokytoją.

Geležinkelio stotis yra vakaruose, Likiškiuose. Ant išlikusių senojo geležinkelio tilto per Nemuną (1899 m.) taurų pastatytas pėsčiųjų ir dviračių Baltosios rožės tiltas. Dešiniajame Nemuno krante stūkso Alytaus piliakalnis, kairiajame – Radžiūnų piliakalnis.

Spėjama, kad Alytus yra vandenvardinis vietovardis, mat pro miestą į Nemuną įteka Alytupis, kuris anksčiau galėjęs vadintis tiesiog Alytus. Pietų Lietuvoje vandenvardžiai su galūne -us yra sutinkami neretai: ežerai Guostus, Niedus, Švenčius ir kt., upės Kriaušius, Skroblus, Vardžius ir kt.

Kita versija teigia, kad miesto vardas galėjo kilti nuo pilies, kuri stovėjo čia jau XIV a., dažnai pastodavo kryžiuočiams kelią ir jie šią pilį vadino Aliten.

Liaudies etimologija byloja vieną iš legendų apie meilę – kadaise gyveno Mirgrausėlė ir Alyta. Vienas kitą pamilo, tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Vietos pilį užpuolus kryžiuočiams kovoje krito daug karių ir Alyta, matydamas, kad mūšis bus pralaimėtas, nujojo į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kurstė šventąją ugnį, ir ją paslėpė, o pats grįžo kovon. Nors ir narsiai kovėsi Alyta, bet jis žuvo. Tai sužinojusi Mirgrausėlė graudžiai ir ilgai verkė, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti Nemunan. Upelis žynių buvęs pavadintas Alytupiu, o greta piliakalnio įsikūręs miestas – Alytumi. Ir šiandien į Nemuną teka Mirgrausėlės ašarų upelis.